Šiame tinklaraščio įraše tiriame, ar galime suvaldyti gamtos jėgas naudodamiesi technologijomis, kurias sukuriame iš smalsumo.
Žmonės naudojo galingą smalsumo ginklą, kad sukurtų daugybę naujų technologijų, ir dėl to žmogaus technologinė pažanga buvo sparčiausia per pastaruosius šimtus metų žmonijos istorijoje. Žvelgiant iš šios perspektyvos, smalsumas yra pati įtakingiausia emocija žmogaus vystymuisi. Užuot tiesiog daręs įtaką, tiksliau sakyti, kad tai buvo mūsų besiplečiančių žinių, civilizacijos ir technologinės pažangos varomoji jėga. Tiesą sakant, be smalsumo būtume rūšis, kuriai pasisektų išlikti. Tačiau smalsumas į mūsų rankas visada duodavo ką nors naujo, ir nesvarbu, ar tai būtų ginklas, ar drabužis – kaip niekad suteikė galimybių išgyventi. Dėl šio baisaus išgyvenamumo mes tapome labiausiai prisitaikančiu žinduoliu planetoje. Žmonių technologijos padarė mus galingiausiomis būtybėmis planetoje, ir dabar jos padeda mums peržengti išlikimo ribas.
Anksčiau technologijų pažanga teikė mums nuolatinį maisto tiekimą arba pastogę nuo grėsmių. Šiais laikais technologinė pažanga srityse, tiesiogiai susijusiose su žmonėmis, pagerino išgyvenamumą, tačiau didžiausi pažanga yra technologijose, kurios yra labiau susijusios su patogumu nei išgyvenimu, pavyzdžiui, informacijos ir ryšių technologijos. Nepaisant to, efektyvių energetikos technologijų plėtra sutapo su sparčiu žmogaus technologinės pažangos tempo augimu. Gamtos apsauga buvo pagrindinis mokslinių tyrimų iššūkis nuo pat žmonijos aušros, jis ir toliau yra daug tyrimų objektas ir duoda daug rezultatų, nors ir ne tokių įspūdingų kaip informacinės ir ryšių technologijos. Dėl to žmonės pripažįsta, kad jų technologinė pažanga plečia jų galimybes. Daugelis jų yra naudingi žmogaus išlikimui. Žmonių technologijų pažanga sugebėjo atsverti gamtos energiją arba nuo jos apsiginti. Tai sukūrė visagalybės jausmą, kad žmonės gali padaryti bet ką prieš gamtą. Žmonės išsiugdė norą manipuliuoti viskuo aplinkui, o tai paskatino norą kontroliuoti gamtą. Galbūt žmonės norėjo užkirsti kelią milžiniškoms gamtos keliamoms grėsmėms, pvz., stichinėms nelaimėms, arba jie norėjo panaudoti gamtos energiją savo reikmėms. Priežastys yra sudėtingos, tačiau esmė ta, kad žmonės nori kontroliuoti gamtą, bet, deja, šiuo metu tai neįmanoma.
Pirmoji to priežastis yra ta, kad norėdami kontroliuoti gamtą, žmonės turėtų pasiekti technologinį išskirtinumą. Šiuo atveju tas išskirtinumas yra energijos vartojimo efektyvumas. Kitas būdas tai pasakyti – gamtos turimą energiją atsverti galia, kurią sukuria žmonės. Tačiau gamtos energija yra didžiulė. Jei apibrėžtume gamtą kaip visą išorinę aplinką, su kuria sąveikaujame, tada visiška gamtos kontrolė reikštų galimybę sustabdyti Žemės sukimąsi, nukreipti saulės šviesą į kitą vietą arba būti apsaugotam nuo didžiulių stichinių nelaimių, tokių kaip žemės drebėjimai ir cunamiai. Norėdami kompensuoti tokį didelį energijos kiekį, turime sukurti bent lygiavertį energijos kiekį. Tačiau norint pagaminti tiek energijos reikia daug išteklių ir efektyvių energijos technologijų. Tačiau žmogaus technologijos dar toli gražu negali akivaizdžiai kontroliuoti gamtos. Dabartinės komercializuotos technologijos net negali imituoti gyvų būtybių energijos vartojimo efektyvumo. Net šio didelio energijos vartojimo efektyvumo nepakanka, kad Žemėje ir už jos ribų cirkuliuojanti energija būtų kompensuota žmonėms prieinamais ištekliais. Todėl žmogaus technologijos turėtų gerokai viršyti gyvybės energijos vartojimo efektyvumą, kad kompensuotų gamtos energiją, o tai yra labai nerealus tikslas, atsižvelgiant į dabartinę technologijų būklę. Bent jau pirmasis žingsnis energijos kompensavimo link būtų branduolių sintezės technologija, kuri būtų plačiai naudojama kasdienėje gamybos veikloje.
Buvo teigiama, kad žmogaus technologijos taip patobulėjo, kad galime kontroliuoti gamtą, jei turime pakankamai kapitalo. Tačiau tai neįvertina gamtos galios. Jei gamtos kontrolę sumažinsime iki to, kad žmonės būtų gerai apsaugoti, tai gali būti įmanoma, tačiau tai nėra teisinga kontrolės prasmė. Tikslingiau būtų sakyti, kad žmonės valdė aplinkinę situaciją, o ne gamtą. Taip pat yra argumentas, kad gamtos kontrolė bus lokalizuota, priklausomai nuo kapitalo koncentracijos. Tai taip pat reiškia nedidelę gamtos apimtį, ir galima sakyti, kad supančios situacijos kontrolė yra klaidingai painiojama su gamtos kontrole.
Kita priežastis, kodėl žmonės praranda gamtos kontrolę, yra tai, kad technologijų plėtros pagreitis palaipsniui lėtėja. Žmogaus technologinės plėtros tempas pastaraisiais šimtmečiais sparčiai augo, o vėliau palaipsniui mažėjo. Pavyzdžiui, automobilių variklių arklio galių padidėjimas per pastaruosius 100 metų buvo dramatiškas – nuo kelių arklio galių iki tūkstančio arklio galių, tačiau šiais laikais vienos transporto priemonės arklio galių skirtumas tesiekia keletą arklio galių. Be to, žmonėms nėra lengva įgyti naujų žinių, nes labai išsiplėtė kategorijos, kuriomis mes suprantame pasaulį pagal dabartinę paradigmą. Jei anksčiau naujos žinios buvo įgyjamos fundamentaliame lygmenyje, dabar jos įgyjamos mikro lygmeniu konkrečioje srityje. Kitaip tariant, dabartinis būdas plėsti žinias yra rasti mažus dalykus, kurie yra paslėpti vienoje didelėje kategorijoje. Šiuo atveju technologijų plėtra grindžiama naujomis žiniomis. Tačiau, kadangi žinių plitimo apimtis konverguojasi, technologinės plėtros tempai palaipsniui mažės. Ši tendencija tęsis tol, kol paradigmos pokytis suteiks mums didelę naujų žinių kategoriją. Atsiradus naujai paradigmai ir padaugėjus naujų žinių, technologijų plėtros tempas vėl labai padidės, įvykdydamas svarbią technologinio išskirtinumo sąlygą.
Kai kurie mano, kad žmogaus žinių išplėtimas yra divergencijos forma, tačiau tai tik iš dalies pasakytina apie humanistines žinias, kurios kyla iš psichinių ir pažintinių, o ne iš gamtos ir reiškinių pažinimo. Kalbant apie humanitarinių mokslų žinias, naujos reiškinių interpretacijos ir žinių įgijimas skiriasi, nes visuomenės ir vertybės laikui bėgant sklandžiai keičiasi. Kitaip tariant, humanitarinių mokslų žinių plėtra nėra konvergentiška, nes nuolat atsiranda naujų faktų ir jie priimami kaip žinios. Tačiau faktai apie gamtos ir mokslo reiškinius jau egzistuoja toje pačioje paradigmoje. Net jei keičiasi mikroperspektyva, ji turi tam tikrą tendenciją, todėl šių faktų priėmimas žiniomis yra tam tikra jau egzistuojančių kategorijų neištirtų dalių užpildymo forma. Todėl, nebent įvyktų paradigmos poslinkis dėl naujų novatoriškų faktų atradimo, žinios negali būti skirtingos.
Galiausiai, žmogiškasis kapitalas yra ribotas, o išteklių švaistymas neefektyviems milžiniškos gamtos energijos valdymo būdams gali turėti pražūtingų pasekmių ateičiai. Kad ir kokios pažangios būtų mūsų technologinės galimybės, jiems vis tiek reikia gamtos išteklių. Jei nerenkame daug išteklių iš už Žemės ribų, mes neturime kito pasirinkimo, kaip naudoti išteklius Žemėje. Net jei galime efektyviai išgauti ir panaudoti energiją iš savo išteklių, to neužtenka nuolat kompensuoti gamtos teikiamos energijos. Pavyzdžiui, kad ir koks didelis būtų branduolių sintezės technologijos šiluminis efektyvumas, masę paverčiant energija nuolat prarandama medžiaga. Jei šie nuostoliai kaupsis ilgą laiką, ateis taškas, kai Žemėje esančios materijos nepakaks, kad gamta būtų suvaldyta. Jei bandysime kontroliuoti gamtą šioje situacijoje, rizikuojame palikti planetą be gyvybės ir įvairovės. Kad taip neatsitiktų, turėsime rinkti išteklius iš kitų visatos dalių.
Todėl tikėtina, kad žmogaus technologinis išskirtinumas yra labai toli ateityje arba gali niekada neegzistuoti. Tai reiškia, kad žmogaus valdyti gamtą nei dabar, nei artimiausioje ateityje neįmanoma. Tačiau gamtą tam tikru mastu galime kontroliuoti, jei apribosime jos taikymo sritį iki nedidelio ploto. Jei gamtos apimtį apribosime tik Žemės atmosfera, neįskaitant kosmoso, tai gali atrodyti gana reali problema. Žinoma, kontroliuoti reiškinius atmosferoje nėra lengva užduotis. Šiuo metu pastate vos nepajėgiame sulaikyti nė vieno vėjo gūsio. Taigi galima daryti išvadą, kad tobula planetos kontrolė taip pat yra per anksti. Apibendrinant galima teigti, kad norint visiškai kontroliuoti gamtą, pirmiausia reikia įdiegti labai energiją taupančias technologijas, tokias kaip branduolių sintezės komercializavimas. Antra, technologinės plėtros tempas turi paspartėti, nes atsiranda naujų žinių paradigmų ir labai praplečia mūsų žinias. Galiausiai, žmogaus kontrolė gamtoje taps realybe, kai žmonės galės laisvai išgauti nežemiškus išteklius.
