Kodėl žmonės elgiasi amoraliai, nors žino moralės normas? Psichologinės teorijos tiria savireguliacijos nesėkmes ir kaip vadovautis moraliniu elgesiu.
Žmonės gali žinoti visuotines moralės normas ir vis tiek elgtis amoraliai. Aiškindamos, kodėl atsiranda toks amoralus elgesys ir kaip vadovautis moraliniu elgesiu, šiuolaikinės psichologinės teorijos turi reikšmės doroviniam ugdymui, kurio centre – savireguliacijos samprata. Savireguliacija – tai bandymas pakeisti savo mintis, jausmus, norus ir elgesį, siekiant tikslo, o savireguliacijos sėkmė apibrėžiama kaip tikslo pasiekimas, o nesėkmė – kaip savireguliacijos nesėkmė. Dvi ryškiausių teorijų yra Alberto Banduros socialinės pažinimo teorija ir Roy'aus Baumeisterio savireguliacinės jėgos teorija.
Bandura socialinė pažinimo teorija teigia, kad žmonės turi įgimtą gebėjimą reguliuotis. Žmonės, turintys šią savybę, elgiasi norėdami įgyti tai, ką vertina, arba vengti to, ko bijo. Anot Banduros, savireguliacija veikia per tris subfunkcijas: savicenzūrą, savęs vertinimą ir savireakciją. Savicenzūra yra pirmasis savireguliacijos žingsnis, apimantis asmens esamo elgesio ir situacijos, kurioje jis yra, stebėjimą ir stebėjimą, atsižvelgiant į savo tikslus, be išankstinių nuostatų ar emocijų. Savęs vertinimas yra tada, kai nusprendžiate, ką norite daryti, atsižvelgdami į savo asmeninius standartus, kurie yra jūsų vidiniai kriterijai siekiant savo tikslų, situaciją, kurioje esate, ir emocijas, kurias pajusite po savo veiksmų. Savęs reakcija reiškia emocinį reiškinį, kurį priskiriate sau po savo elgesio, pvz., pasitenkinimą ar pasididžiavimą, kai jūsų elgesys atitinka jūsų asmeninius standartus, susijusius su jūsų tikslu, ir kaltę ar gėdą, kai jūsų elgesys neatitinka.
Kita vertus, Baumeisterio savireguliacinės jėgos teorija atsirado dėl tendencijos rasti natūralų mokslinį žmogaus psichologinių reiškinių pagrindą, išlaikant socialinio pažinimo teorijos pagrindą. Pagal šią teoriją savireguliacija susideda iš asmeninių standartų, susijusių su tikslo pasiekimu, stebėjimo, siekiant stebėti savo elgesį, motyvacijos siekti asmeninių standartų ir energijos savireguliacijai. Baumeisteris ypatingą dėmesį skiria kiekybiniam savireguliacijos aspektui, nes mano, kad energijos kiekis yra lemiamas sprendžiant, ar tikslas yra pasiektas, ar ne. Baumeisterio teigimu, atliekant įvairias savireguliacijos užduotis, asmenys naudoja savo energiją, kurios kiekis yra ribotas ir turi būti panaudotas efektyviai, kad nuosekliai sektųsi savireguliacija. Tačiau net ir sunaudodami daug energijos, niekada jos visiškai nepritrūkstame. Taip yra todėl, kad žmonės dalį savo energijos pasilieka neatidėliotiniems poreikiams arba išskirtinėms aplinkybėms.
Šiuolaikiniame doroviniame ugdyme, remiantis Banduros ir Baumeisterio savireguliacijos samprata, žmogaus amoralus elgesys gali būti vertinamas kaip savireguliacijos nesėkmė, nes nepasiekiamas moralinio elgesio tikslas. Anot Banduros, žmonės nesugeba savęs reguliuoti, nes įsitraukia į save atleidžiančias mintis, tokias kaip moralinis pateisinimas ir kaltės keitimas. Apskritai, kai žmonės priima sprendimus, jie numato savo reakcijas, o jei numato kaltę, kurią jaus pažeisdami moralės standartą, visuotinį moralės kodeksą, kurį internalizavo per socializaciją, pvz., išsilavinimą, jie susireguliuos ir elgsis pagal moralės standartą, o tai yra savireguliacijos sėkmė. Tačiau jei savęs vertinimo procese neįmanoma numatyti kaltės dėl savęs išteisinančių minčių, žmonės elgsis priešingai moralės standartams, o tai yra savireguliacijos nesėkmė. Todėl Bandura pabrėžia saviveiksmingumo svarbą savireguliacijos sėkmei siekiant moralinio elgesio. Saviveiksmingumas – tai tikėjimas, kad žmogus gali sėkmingai reguliuoti save konkrečioje situacijoje. Savęs veiksmingumo didinimas per patirtį siekiant savo tikslų gali lemti savireguliacijos sėkmę siekiant moralinio elgesio tikslo.
Banduros teorija pabrėžia, kad savireguliacijos procesas nėra paprastas valios reikalas, o sudėtingas procesas, sąveikaujantis su aplinkos veiksniais. Tai rodo, kaip svarbu gerinti asmens aplinką ir stiprinti paramos sistemą doriniame ugdyme. Pavyzdžiui, būtina nuolat palaikyti ir teikti grįžtamąjį ryšį mokykloje ir namuose, kad mokiniai galėtų nuosekliai praktikuoti moralinį elgesį.
Kita vertus, pasak Baumeisterio, galima paaiškinti, kad žmonės nesugeba susireguliuoti pagal savo asmeninius elgesio standartus pagal visuotines moralės normas, nes neefektyviai naudoja energiją savireguliacijos užduotims. Kadangi žmogaus energija yra ribota, per daug energijos panaudojimas savireguliacijos užduočiai neišvengiamai veda prie sumažėjusio savireguliavimo gebėjimo arba ego išsekimo. Dėl to sunku atlikti tolesnę savireguliavimo užduotį. Taigi Baumeisteris pabrėžia savireguliacijos automatizavimo svarbą savireguliacijos sėkmei siekiant moralinio elgesio. Savireguliacijos automatizavimas reiškia, kad savireguliacijos užduočiai atlikti reikia mažiau energijos nei anksčiau. Savireguliacijos automatizavimas per praktiką ir treniruotes, įskaitant patirtį siekiant savo tikslų, gali paskatinti efektyvesnį energijos naudojimą, o tai savo ruožtu gali lemti sėkmę siekiant moralinio elgesio tikslo.
Savireguliacijos automatizavimas reikalauja pasikartojančių mokymų ir nuoseklios praktikos. Programos ar seminarai, skirti nuosekliai praktikuoti moralinį elgesį, gali padėti mokiniams moralinį elgesį paversti įpročiu. Be to, galima įdiegti įvairias savireguliacijos stiprinimo strategijas, tokias kaip meditacija ar dėmesingumo lavinimas. Tai padeda mokiniams išsiugdyti gebėjimą išlikti ramiems ir susireguliuoti stresinėse situacijose.
Apibendrinant galima teigti, kad žmogaus moralinis ir amoralus elgesys gali būti paaiškintas savireguliacijos sėkme arba nesėkme. Bandura ir Baumeisterio teorijos siūlo įvairius metodus, skatinančius dorinio ugdymo savireguliaciją, kuri gali būti panaudota skatinant moralinį elgesį. Siekiant maksimaliai padidinti dorinio ugdymo efektyvumą, svarbu apibendrinti šias dvi teorijas, kurios padėtų mokiniams nuosekliai praktikuoti elgesį, atitinkantį moralės standartus.
