Šiame tinklaraščio įraše nagrinėsime ateities visuomenės kryptį, daugiausia dėmesio skirdami bioetinėms dilemoms ir žmogaus orumo klausimams, kuriuos kelia klonavimo technologija.

Klonuotų gyvūnų ir žmonių ateitis

Iš gyvūno somatinių ląstelių išskiriami genai ir kita branduolinė medžiaga. Ši branduolinė medžiaga perkeliama į tos pačios rūšies kiaušialąstę, perprogramuojama ir implantuojama į gimdą. Po kultivavimo proceso gimsta gyvūnas, turintis tuos pačius genus kaip ir gyvūnas, iš kurio gautos somatinės ląstelės. Šis procesas vadinamas „klonavimu“, o šio proceso metu gimę gyvūnai vadinami „klonuotais gyvūnais“. Jei ši technologija bus pritaikyta žmonėms, gims „klonuoti žmonės“. Klonuotų žmonių koncepcija ilgą laiką egzistavo tik vaizduotėje, tačiau tobulėjant šiuolaikiniam mokslui ir technologijoms, kalbama, kad klonuoti žmonės gali tapti realybe netolimoje ateityje.
Klonuotų žmonių atsiradimas neišvengiamai sukels etinių ginčų. Jei klonuoti žmonės taps realybe, jie turės tuos pačius genus kaip ir originalūs žmonės, tačiau jų psichologinė ir emocinė patirtis gali skirtis. Tokiu atveju, ką šis klonuotas „aš“ reikštų originaliam „aš“? Ir kaip tai pakeistų visuomenę? Šie klausimai peržengia paprastus mokslinius klausimus ir reikalauja gilių filosofinių bei socialinių diskusijų.

Naujos etinės dilemos, kurias sukūrė klonuoti žmonės

Filme „Sala“ daugiausia dėmesio skiriama klonuotų žmonių gyvenimui ateityje ir pateikiamos dvi pagrindinės socialinės problemos, kurios gali kilti atsiradus klonuotiems žmonėms. Pirmoji problema yra ta, kad klonuoti žmonės yra priversti gyventi suvaržytą ir nelaisvą gyvenimą uždaroje erdvėje, griežtai kontroliuojant. Antroji problema yra ta, kad jie yra žiauriai žudomi ir išnaudojami.
Filmas prasideda pagrindinio veikėjo, klonuoto žmogaus, vardu Linkolnas Šešių Aidų (Lincoln Six-Echo), kasdieniu gyvenimu. Jis pabunda iš pasikartojančio košmaro, o ekrane rodoma jo lovoje įmontuota programa, aptinkanti jo smegenų bangas. Tuomet vonios kambaryje esanti programa analizuoja jo šlapimo komponentus, kad nustatytų, kokių maistinių medžiagų jam trūksta, ir, remdamasi šia informacija, pateikia jam pusryčių meniu. Šios scenos tarsi simbolizuoja viltį, kad ateities mokslas ir technologijos užtikrins geresnį gyvenimą žmonėms. Tačiau filmui įsibėgėjant, suprantame, kad šis „patogus“ gyvenimas iš tikrųjų gali būti priemonė žmogaus laisvei slopinti.
Klonuoti žmonės yra taip griežtai kontroliuojami, nes jie laikomi įrankiais žmonių gyvenimui prailginti. Klonuotų žmonių tikslas – suteikti organus, kai jų reikia jų pirminiams žmonėms arba klientams. Klonuoti žmonės yra kruopščiai prižiūrimi sveikatos, siekiant užtikrinti, kad jie galėtų suteikti sveikus organus, o jų laisvė yra ribojama. Ši aplinkybė pabrėžia faktą, kad klonuoti žmonės funkcionuoja tik kaip „draudimas“ gyvenimo pratęsimui, ir paaiškina, kodėl jie yra taip griežtai stebimi.
Klonuotų žmonių egzistavimo keliami etiniai klausimai peržengia jų priespaudos ribas. Filme klonuoti žmonės gyvena griežtai kontroliuojamoje aplinkoje, nežinodami savo tikrojo tikslo. Jų vienintelis tikslas – patekti į išgalvotą vietą, vadinamą „Sala“, manant, kad tai jų vienintelė viltis. Tačiau ši vieta iš tikrųjų neegzistuoja, o „atrinkti“ klonai žiauriai žudomi dėl savo organų. Ši žiauri realybė vaizduoja, kaip klonai paverčiami įrankiais vardan „gyvenimo pratęsimo“, ir kelia klausimą, kokia kaina turi būti sumokėta už žmogaus gyvenimo pratęsimą.

Klonavimo technologijos etinės ir socialinės pasekmės

Klonuotų žmonių gimimas ne tik sukels etinių klausimų, bet ir sukels rimtų pokyčių visoje visuomenėje. Jei klonuoti žmonės iš tikrųjų egzistuoja, ar jie egzistuos tik kaip žmonių įrankiai, ar bus pripažinti kaip savarankiški asmenys, turintys savo orumą? Tai kelia konflikto tarp klonuotų žmonių teisių ir žmonių teisių klausimą.
Jei klonuoti žmonės egzistuoja, kaip turėtų būti apsaugotos jų žmogiškosios savybės ir teisės? Ar atsiras visuomenė, kurioje klonuoti žmonės galės ginti savo teises kaip nepriklausomos būtybės, o ne tiesiog būti naudojami kaip įrankiai originalių žmonių gyvenimui prailginti? Šie klausimai verčia mus įsivaizduoti ateitį, kurią atneš mokslo ir technologijų pažanga, ir skatina diskusijas apie tai, ar klonuoti žmonės gali būti daugiau nei tik įrankiai gyvenimui prailginti ir įsitvirtinti kaip naujos socialinės būtybės.
Kita problema, kuri gali kilti, kai žmonių klonavimo technologija taps komerciškai prieinama, yra socialiniai pokyčiai dėl žmogaus gyvenimo pailgėjimo. Jei vidutinė gyvenimo trukmė pailgės dėl organų transplantacijos, visuomenės senėjimas paspartės, o išteklių trūkumas taps dar rimtesnis. Šios problemos gali paaštrinti dabartines išteklių paskirstymo problemas, o žmonių klonavimo technologijos sukelti socialiniai pokyčiai kels naujų iššūkių, kurių mokslas negali išspręsti.
Klonuotų žmonių atsiradimas kelia klausimų mūsų visuomenei, kurie neapsiriboja vien gyvenimo pratęsimu ar technologijų tobulinimu. Klonuotų žmonių egzistavimui reikės naujos žmogaus orumo, bioetikos ir socialinės atsakomybės paradigmos. Klonuotų žmonių ateitis yra ne tik techninis klausimas, bet ir laikas nuodugniai aptarti žmogiškumą, etiką ir socialinę atsakomybę.