Šiame tinklaraščio įraše nagrinėsime, ar evoliucija yra „pažanga“, gerinanti gyvenimą, ar tiesiog pokyčių, reaguojant į aplinką, kaupimasis.
Seniausi gyvi organizmai, kuriuos rado žmonės, yra prokariotai, aptikti stromatolituose Australijoje, kuriems yra 3.5 milijardo metų. Tačiau šiandieninėje Žemėje gyvena ne tik prokariotai, bet ir daugybė įvairių organizmų, turinčių skirtingą išvaizdą ir įpročius. Ši įvairovė yra rūšių diferenciacijos ir išvaizdos pokyčių evoliucijos iš prokariotų proceso metu rezultatas. Evoliucija vaidina svarbų vaidmenį gyvybės istorijoje ir turėjo didelę įtaką ne tik gyvų būtybių išvaizdai, bet ir biologams. Palyginti su senovės prokariotais, šiuolaikiniai organizmai tapo struktūriškai sudėtingesni, todėl gali atlikti įvairius veiksmus. Tai sukėlė diskusiją tarp biologų, ar evoliucija yra pažanga, keičianti gyvus organizmus į gerąją pusę. Šiame straipsnyje aptarsime, ar evoliuciją galima laikyti pažanga.
Prieš aptardami evoliucijos ir progreso ryšį, pirmiausia turime išsiaiškinti šių dviejų terminų apibrėžimus. Evoliucija reiškia organizmų laipsniško kitimo nuo gyvybės atsiradimo reiškinį, o progresas – tobulėjimą ar progresą laipsniu ar lygiu. Kitaip tariant, jei evoliuciją laikysime progresu, tai organizmai evoliucionuos, kad taptų geresni, o evoliucija turi kryptį tobulėjimo link. Iki Darvino eros evoliucija buvo laikoma progresu, o Aristotelis žmogų laikė „didžiosios būties grandinės“ viršūne. XIX amžiaus evoliucionistai taip pat evoliuciją laikė gyvūnų ir augalų progreso procesu, o žmogų – paskutiniu gyvūnų evoliucijos etapu. Tai buvo susiję su religiniais įsitikinimais ir kilo iš įsitikinimo, kad žmonės yra tobula Dievo pasirinkta rūšis. Tačiau, nors iš pradžių Darvinas skeptiškai vertino evoliuciją kaip progresą, knygoje „Apie rūšių kilmę“ jis padarė išvadą, kad ji tokia ir yra.
Tačiau yra keletas priežasčių, kodėl evoliucijos negalima laikyti progresu. Pirma, evoliucija yra procesas, kurio metu individai, kurie yra bent šiek tiek geresni už kitus, yra atrenkami konkuruojant dėl ribotų aplinkos išteklių. Svarbus klausimas čia yra tai, ar aplinka progresuoja absoliučiu lygmeniu. Žemės aplinka patyrė apledėjimo ir atšilimo laikotarpius, ir šių pokyčių negalima laikyti progresyviais. Pavyzdžiui, drambliai ir mamutai išsivystė iš bendro protėvio Primelefo, tačiau mamutai buvo padengti kailiu, o šiuolaikiniai drambliai – ne. Tai rodo, kad evoliucija neturi tam tikros krypties.
Žmogaus akies sandara yra dar vienas pavyzdys, įrodantis, kad evoliucijos negalima laikyti progresu. Žmogaus akis turi akląją dėmę, nes regos nervas yra priešais tinklainę, tačiau moliuskai aklosios dėmės neturi, nes jų regos nervas yra už tinklainės. Tai paneigia teiginį, kad žmonės yra evoliucijos galutinis taškas, ir reiškia, kad evoliucija nėra suplanuota, o atsitiktinė.
Galiausiai, progreso sąvokos negalima objektyviai taikyti gyviesiems organizmams. Šikšnosparniai naudoja ultragarso bangas, kad rastų kelią tamsiuose urvuose, tačiau to negalima laikyti labiau pažengusiu nei žmonių. Kryptis, kuria gyvieji organizmai evoliucionuoja, kad prisitaikytų prie savo aplinkos, gali būti laikoma progresu, tačiau tai taip pat galima interpretuoti kaip įvairovės didėjimą. Todėl šiuolaikinis evoliucinės biologijos požiūris teigia, kad evoliucijoje nėra objektyvios progreso.
Nuo prieš 3.5 milijardo metų gyvieji organizmai evoliucijos būdu didino savo įvairovę ir pasiekė dabartinę būseną. Tačiau evoliucijos nereikėtų laikyti procesu, judančiu tam tikra kryptimi, o veikiau biologinės įvairovės didinimo procesu. Evoliucija vyksta tada, kai organizmai pasirenka optimalias sąlygas savo aplinkoje, o aplinkos pokyčiai nebūtinai lemia absoliučią pažangą. Evoliucija nėra planuojama, o vyksta atsitiktinai ir turėtų būti suprantama kaip įvairovės padidėjimas, o ne absoliutus pagerėjimas.
Diskusijos apie tai, ar evoliucija yra progresas, tęsiasi nuo Darvino evoliucijos teorijos laikų. Kai kurie evoliuciją laiko progresu, tačiau tai tik į žmogų orientuota perspektyva, nes evoliucija reiškia gyvų organizmų įvairovės didėjimą. Galime daryti išvadą, kad evoliucija yra ne progresas, o gyvų organizmų įvairovės didėjimas.
