Šiame tinklaraščio įraše nagrinėjama, kaip genų inžinerijos technologija keičia esmines gyvų organizmų savybes, ir nagrinėjami filosofiniai bei etiniai klausimai, susiję su tuo, ar sukurtos gyvybės formos gali būti laikomos tos pačios kategorijos dalimi kaip ir egzistuojantys žmonės.
Žemėje Homo sapiens, per vadinamąją „kognityvinę revoliuciją“ įgijęs naujų mąstymo ir bendravimo būdų, toliau plečia savo teritorijas. Pasaulio gyventojų skaičius, apie kurį, kaip žinome pradinėje mokykloje, buvo 6 milijardai, dabar artėja prie 7.5 milijardo. Šis sprogstamasis gyventojų skaičiaus augimas yra itin naujas reiškinys. Vos prieš 50 metų, 1970 m., pasaulio gyventojų skaičius buvo 3.7 milijardo – beveik lygiai pusė dabartinio lygio. Pramonės revoliucija ir medicinos technologijų pažanga smarkiai pailgino vidutinę gyvenimo trukmę, todėl žmonija pasiekė iki šiol nematytą gyventojų skaičių. Natūralu, kad tokiai didelei populiacijai išlaikyti reikia didesnio produktyvumo pasėlių. Ir žmonija šią problemą sprendžia pasitelkdama genų inžinerijos mokslą ir technologijas. Tačiau ši technologija naudojama ne tik maisto gamybai. Kadangi ji susijusi su genais – pačiu gyvybės pagrindu – jos taikymas yra daug platesnis.
Genai yra pagrindiniai paveldimumo vienetai, lemiantys organizmo formą ir savybes jam augant. Šių genų iškarpymas ir įklijavimas siekiant juos sukurti norimu būdu vadinamas genetine inžinerija. Kitaip tariant, ši technologija leidžia pakeisti organizmus, kad jie įgytų norimą formą ar savybes. Pavyzdžiui, jei paprastų ryžių genai yra manipuliuojami taip, kad jie primintų ryžius, kurie duoda didelius grūdus, tie paprasti ryžiai dabar duos didelius grūdus. Šis metodas leido iš to paties dirbamos žemės ploto užauginti daugiau pasėlių ir gauti daugiau maisto mažesnėmis kainomis.
Natūraliai kyla klausimas: ar genetiškai modifikuoti ryžiai vis dar gali būti laikomi tokiais pačiais kaip įprasti ryžiai? Tikriausiai sunku tai pasakyti. Pirma, pasikeitė jų išvaizda. Auginant genetiškai modifikuotus ryžius, jų grūdai būna didesni nei įprastinių ryžių. Be to, pasikeitė ir jų genai. Kadangi pasikeitė ir jų išorinė išvaizda, ir genetinė sudėtis, jų negalima laikyti identiškais ikigenetinei būsenai. Žmonės dabar pasiekė tokį lygį, kad sukūrė organizmus, kurie gamtoje neegzistavo.
Toliau, kas nutiktų, jei ši technologija būtų taikoma ne tik augalams, bet ir gyvūnams? Ar jos taikymas žmonėms būtų priimtinas? Kadangi visi gyvi organizmai turi genus, genetinė modifikacija, taikoma augalams, gali būti panašiai taikoma ir gyvūnams. Pavyzdžiui, apsvarstykite kiaulininkystės pramonę. Kadangi žmonės mažina kiaulienos vartojimą dėl susirūpinimo dėl nesveikų riebalų, pramonės suinteresuotosios šalys gali kreiptis į genetinę modifikaciją kaip sprendimą. Įterpus genus, kurie kenksmingus kiaulių riebalus paverčia naudingais, vartotojai galėtų valgyti kiaulieną nesijaudindami dėl kenksmingų riebalų.
Svarstant pritaikymą žmonėms, ryškiausias pavyzdys būtų genetinių ligų gydymas. Jei galėtume dar prieš gimimą žinoti, kad yra genas, sukeliantis sunkią ligą, ir tada manipuliuoti tuo genu, kad liga nevystytųsi po gimimo, tai iš tiesų būtų medicinos technologijų viršūnė. Nes tai blokuoja ligos atsiradimo tikimybę dar prieš jai atsirandant.
Bet jei galėtume pakeisti vaisiaus genus, kad pakeistume jo išvaizdą ir asmenybę, kokią poziciją turėtume užimti šiuo klausimu? Mes manipuliavome kiaulėmis neatsiklausdami jų nuomonės, bet negalime to padaryti su žmonėmis. Šia prasme lieka neaišku, ar tėvams būtų priimtina spręsti dėl vaisiaus išvaizdos ir asmenybės – arba, plačiau, spręsti dėl pačios genetinės manipuliacijos. Taip yra todėl, kad tai visiškai prieštarauja esamai nuomonei, kad vaikai paveldi pusę savo genų iš kiekvieno iš tėvų. Be to, jei genetinės manipuliacijos apimtis išsiplės, gali tapti įmanoma įterpti genus, išreiškiančius naujus bruožus, kurių nėra esamuose žmonėse, kaip matyti kiaulės pavyzdyje. Tai kelia klausimą, ar tokius asmenis būtų galima pripažinti priklausančiais esamų žmonių kategorijai. Šis klausimas yra esminis diskusijos aspektas. Būtų naudinga išsamiau išnagrinėti šią diskusiją. Lieka klausimas, ar tokius asmenis galima laikyti Homo sapiens. Jei pripažinimas įmanomas, kokie kriterijai turėtų būti taikomi ir kokiu mastu turėtų būti leidžiama genetinė modifikacija? Šiuo metu žmonių genetinė modifikacija yra draudžiama dėl įvairių priežasčių, įskaitant etines, politines ir religines.
Yra posakis, kad mokslas ir technologijos yra vertybiškai neutralios. Kaip dinamitas, iš pradžių sukurtas sprogdinimams kasyklose, buvo plačiai naudojamas kaip mirtinas ginklas, taip ir technologijos gali lemti įvairius rezultatus, priklausomai nuo jų naudojimo būdo. Todėl sunku iki galo numatyti, ką atneš būsima technologinė pažanga. Tačiau genetinė modifikacija yra technologija, galinti daryti didelę įtaką pačiai žmonijai. Straipsnio eiga būtų sklandesnė, jei pagrindinėje dalyje būtų konkrečiau aptarta, kaip ji gali mus smarkiai paveikti. Atrodo visiškai įmanoma, kad žmonijos sukurtos technologijos galėtų užbaigti Homo sapiens eros pabaigą.
