Šiame tinklaraščio įraše nagrinėjama teisės esmė, lyginant tris teorines perspektyvas: teisės nagrinėjimą kaip papročių institucionalizavimą, jos supratimą kaip socialinės struktūros produktą arba jos interpretavimą kaip konflikto ir dominavimo rezultatą.
Diskusijos apie teisės esmę tęsiasi jau seniai. Vienas seniausių požiūrių yra papročių teorija, kuria siekiama suvokti teisės esmę visuomenėje susiformavusiuose papročiuose. Ši teorija teigia, kad visuomenėje įsišaknijusių papročių identifikavimas ir patvirtinimas sudaro pačią teisę, pradedant nuo požiūrio, kad teisė galiausiai yra institucionalizuotas paprotys. Primityviose visuomenėse tokių papročių patvirtinimo vaidmenį galėjo atlikti valdžios atstovas, pavyzdžiui, vadas, o šiuolaikinėse teisinėse sistemose šią funkciją atlieka teisminės institucijos. Įstatymų leidžiamųjų organų priimti įstatymai taip pat suprantami kaip papročių patvirtinimo rezultatas. Pavyzdžiui, dvigimijos draudimas civilinėje teisėje aiškinamas kaip kilęs iš socialinio monogamijos papročio. Be to, papročių teorija teigia, kad įstatymai, kurie prieštarauja visuomenės kultūrai ir papročiams, kad ir kaip kodifikuoti jie būtų, sunkiai įgyja teisinį poveikį ir kad teisė tinkamai veikia tik tada, kai ji stiprina papročius. Tai aiškiai atskleidžia poziciją, kad rašytinė teisė turi apribojimų keičiant papročius.
Taip pat egzistuoja struktūrinė teorija, kuri teisę supranta kaip socialinės struktūros elementą ir ieško teisės esmės jos funkcijoje toje struktūroje. Ši teorija kritikuoja papročių teorijos aiškinimą, pagal kurį teisė laikoma tiesiog išvesta iš socialinių faktų, tokių kaip papročiai ar kultūra, ir atkreipia dėmesį į loginę normų sąvokos naudojimo normoms paaiškinti klaidą. Struktūrinė teorija teigia, kad įvairūs visuomenę sudarantys elementai, tokie kaip mainų rūšys, valdžios tarpusavio santykiai, gamybos ir paskirstymo būdai bei organizacinio veikimo principai, yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys teisės formą. Kitaip tariant, ji aiškina, kad teisė yra produktas, atsirandantis visuomenės struktūrizavimo proceso metu, ir buvo įvesta, nes šiai struktūrai palaikyti ir valdyti reikėjo racionalių priemonių. Todėl struktūrinė teorija skirtingus teisinius reiškinius priskiria socialinės struktūros skirtumams.
1921 m. Palestinoje įkurtos mošavo tipo ir kibuco tipo gyvenvietės buvo panašios ne tik žemės plotu ir gyventojų skaičiumi, bet ir homogeninių pasėlių auginimu, pagrįstu žemės dalijimusi, bei panašiomis politinėmis pažiūromis. Nepaisant to, šių dviejų bendruomenių teisinės struktūros buvo visiškai skirtingos. Mošavo tipo bendruomenė turėjo teisminį komitetą, kuris vykdė bendruomenės taisykles; šis organas sprendė ginčus ir nustatė sankcijas pagal kodifikuotas procedūras. Priešingai, kibuco tipo bendruomenėse tokių teisminių organų nebuvo ir jos neturėjo kodifikuotų taisyklių ar procedūrų. Struktūrinė teorija šį skirtumą paaiškina taip: kibucuose, kuriuose buvo palaikoma kolektyvinio darbo būdu užaugintų pasėlių bendruomeninė nuosavybė, aukštas narių intymumo lygis leido jiems tiesiogiai taikyti sankcijas asmenims, pažeidžiantiems grupės normas. Tačiau mošavuose, kur buvo pripažinta privati pasėlių nuosavybė, nariai gyveno gana savarankišką gyvenimą. Todėl vien neformalios drausmės nepakako bendruomenės veikimui, todėl formalios procedūros ir instituciniai mechanizmai buvo būtini.
Suabejojus struktūrinės teorijos prielaida, kad teisė egzistuoja tam, kad tarnautų visuomenės poreikiams, atsirado konfliktų teorija, pabrėžianti poreikį atidžiai išnagrinėti nelygybę, palaikomą ir gilinamą per įstatymus ir institucijas. Konfliktų teorija teisę laiko ne socialinės integracijos sutarimo produktu, o dominuojančių grupių mobilizuota priemone, kuria siekiama įtvirtinti savo interesus palaikant ir stiprinant priespaudos struktūras. XIX amžiaus pabaigos Amerikoje atkaklios pastangos priimti vaikų darbo apsaugos įstatymus, draudžiančius vaikų darbą, kulminaciją pasiekė XX amžiaus sandūroje priimtuose įstatymuose. Tai buvo dešimtmečius trukusių reformų judėjimų, kuriais siekta spręsti vaikų darbo problemas – neraštingumą, blogėjančią sveikatą ir moralinę korupciją, – rezultatas. Papročių teorija tai interpretuotų kaip judėjimą, patvirtinantį tradicinį Amerikos paprotį saugoti vaikus ir šeimos gyvenimą. Struktūrinė teorija šį įstatymą laikytų proceso, kuriame socialinės struktūros pasiekia pusiausvyrą, dalimi. Tačiau konfliktų teorija nurodo, kad šis įstatymas lėmė masinį mažų įmonių, kurios išgyvenimui rėmėsi pigia darbo jėga, likvidavimą. Ji taip pat pabrėžia, kad daugelis reformų judėjimo lyderių buvo didelių korporacijų prezidentų žmonos ir kad judėjimo finansavimas labai priklausė nuo didelių korporacijų aukų. Konfliktų teorija pabrėžia, kad įstatymas veikė siekdamas sustiprinti konkrečių grupių interesus.
Taigi, kiekviena teorija sulaukia nemažai kritikos iš kitos. Papročių teorija puolama už neracionalių ar slegiančių socialinių ir kultūrinių praktikų racionalizavimą. Struktūrinė teorija kritikuojama už tai, kad remiasi supaprastinta prielaida, jog teisės egzistavimas kyla vien iš socialinės būtinybės. Konfliktų teorija taip pat stengiasi išvengti kritikos, kad ji gali nukrypti link pernelyg šališkos perspektyvos. Nepaisant to, šie debatai atlieka esminį vaidmenį nušviečiant teisės esmę iš daugelio kampų. Jie sudaro vis dar reikšmingą teorinį kraštovaizdį, sudarydami sąlygas kritiškai apmąstyti, kokias funkcijas teisė atlieka visuomenėje ir kaip ji formuojasi bei veikia.
