Šiame tinklaraščio įraše nagrinėjama, kaip gitara įveikė istorinį marginalizavimą ir tapo pagrindiniu instrumentu šiuolaikinėje muzikoje.

Gitara kaip instrumentas

Gitara iš esmės yra styginis instrumentas, grojamas rankomis užpešant stygas. Šis instrumentas įkūnija pagrindines styginių instrumentų savybes, leisdamas sukurti įvairius garsus per subtilų pirštų galiukų jautrumą ir jėgos valdymą. Gitaros daugiausia gaminamos iš medžio, o jų garso rezonansas ir tembras skiriasi priklausomai nuo korpuso dydžio ir formos. Nors žinoma kaip tradicinis ispanų instrumentas, jos ištakas galima atsekti įvairiuose senoviniuose styginiuose instrumentuose iš Artimųjų Rytų ir Europos, tokiuose kaip liutnia ir ūdas. Laikui bėgant, gitara išsivystė į savo šiuolaikinę formą ir įgavo unikalų stilių, kurio centras yra Ispanija. Ji dažnai lyginama su fortepijonu, nes abu instrumentai turi bendrą bruožą – platų diapazoną. Tai reiškia, kad vienas instrumentas gali pasiekti įvairią muzikinę išraišką. Kaip ir fortepijonas, gitara gali vienu metu groti sudėtingas melodijas ir akordus, todėl ji turi didelį potencialą kaip solo instrumentas. Tačiau tarp šių dviejų instrumentų yra didelis skirtumas. Nors fortepijonu dažniausiai grojama fiksuotose vietose ir pabrėžiamas patogumas atlikti, gitara išsiskiria savo nešiojamumu ir dėl to atsirandančia laisve, kurią ji siūlo atlikimo aplinkoje.

Gitarų tipai ir charakteristikos

Gitaros taip pat būna įvairių tipų. Klasikinė gitara naudoja nailono stygas, kad išgautų švelnų, šiltą toną, ir daugiausia naudojama klasikinėje muzikoje arba flamenko. Akustinė gitara naudoja plienines stygas, kad išgautų aiškesnį, galingesnį garsą. Ji naudojama įvairiuose žanruose, tokiuose kaip folk muzika, kantri ir bliuzas, ir gali išreikšti įvairius tonus grojimo technikomis, tokiomis kaip braukimas pirštais ir braukimas pirštais. Elektrinė gitara yra viena reikšmingiausių gitaros evoliucijos naujovių. Panaudodama stiprintuvus ir efektus, ji leido pasiekti platų garsų variacijų diapazoną, kuris buvo neįmanomas su tradicine akustine gitara. Todėl elektrinė gitara tapo nepakeičiama šiuolaikiniuose muzikos žanruose, tokiuose kaip rokas, džiazas ir metalas.

Gitaros socialinis suvokimas per visą istoriją

Istoriškai gitara buvo vienas iš marginalizuotų instrumentų. Viduramžiais gitara daugiausia buvo naudojama šokiams akompanuoti ir retai naudojama orkestruose. Viena iš priežasčių, kodėl gitara daugiausia buvo naudojama šokiams ar lengvam pasirodymui, buvo ta, kad jos garsas buvo gana tylus, palyginti su kitais instrumentais. Sunkumai efektyviai naudoti gitarą didelėse orkestrų erdvėse taip pat prisidėjo prie jos socialinio pripažinimo ribojimo. Tokiomis aplinkybėmis klasikinės gitaros muzikinė raida neišvengiamai vyko lėtai.
Be to, gitaros, kaip tradicinio ispaniško instrumento, statusas taip pat prisidėjo prie jos nuvertinimo. Šiuo metu mūsų tyrinėjama muzikos istorija daugiausia rutuliojosi aplink Vakarų Europos, tokių kaip Vokietija ir Italija, muzikos istoriją. Tai glaudžiai susiję su Vakarų Europos dominavimu šiuolaikinėje istorijoje. Nors gitara pasiekė savarankiškų muzikinių laimėjimų iki XVII a., jos statusas ėmė silpnėti kartu su Ispanijos imperijos nuosmukiu. Ispanija palaipsniui prarado savo politinę ir ekonominę galią po to, kai Anglija pralaimėjo savo garsiąją Armadą, o tai taip pat paveikė jos kultūrą ir meną.
Ypač gitaros vystymąsi stabdė didikų globos, kuri buvo labai svarbi klasikinės Europos menams, sumažėjimas. Tokie globėjai kaip Medičių šeima atliko lemiamą vaidmenį skatinant meno klestėjimą Renesanso laikotarpiu, o Ispanijos aukso amžiuje aristokratų visuomenė taip pat prisidėjo prie gitaros vystymosi. Tačiau Ispanijai smunkant ir silpstant aristokratų globai, gitara pamažu prarado socialinį palankumą. Šis nuosmukis nebuvo susijęs su gitaros muzikine verte, todėl jos vystymasis užsitęsė.

Gitara šiuolaikinėje muzikoje

Po sąstingio laikotarpio gitara išgyveno naują aukso amžių, prasidėjusį XIX a. Didieji gitaristai, tokie kaip Francisco Tárrega ir Andrés Segovia, kūrė nuostabią muziką, kuri maksimaliai išnaudojo instrumento tonų diapazoną ir nustatė naujas grojimo technikas. Tuo pačiu metu buvo atlikti ir fiziniai gitaros patobulinimai.
Sukūrus plienines stygas gitaras, galinčias sukurti daug didesnį garsumą nei ankstesnės gitaros, ir išradus elektrinę gitarą, kuri galėjo sustiprinti garsumą pagal poreikį, buvo išspręsti esminiai tradicinės gitaros trūkumai.
Be to, XX amžiuje gitara įgijo gyvybiškai svarbų vaidmenį įvairiuose muzikos žanruose. Ji tapo pagrindiniu instrumentu tokiuose žanruose kaip džiazas, bliuzas ir rokenrolas. 20-ųjų ir 1960-ųjų roko muzika žymėjo gitaros aukso amžių – laikotarpį, kai atsirado daugybė muzikantų, vadinamų gitaros herojais. Tokie gitaristai kaip Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas ir Jimmy Page'as savo unikaliais grojimo stiliais atvėrė naujus gitaros muzikos horizontus, įtvirtindami gitarą kaip populiariosios kultūros simbolį.
Šiuolaikinėje eroje gitara yra įvairių muzikinių eksperimentų ir sintezės centre. Akustinė gitara išlieka mylima visame pasaulyje kartu su folk muzika, o elektrinė gitara naudojama įvairiuose žanruose, įskaitant roką, metalą, pop ir elektroninę muziką. Gitara dabar nebėra tik instrumentas; ji toliau vystosi, peržengdama epochas ir žanrus, ir numatomas jos ateities plėtros potencialas.