Koks yra tinkamas požiūris vertinant šokį? Šiame tinklaraščio įraše aptariamas mąstysena ir požiūris, reikalingi norint iš tikrųjų suprasti ir pajusti šokį.
Kaip ir kiti menai, šokis yra ekstravertiška veikla, nes ji tikisi atsako. Tai yra, šokėjai kuria kūrinius, siekdami perteikti savo suvokimus žiūrovams ir pasidalyti patirta įkvėpimo patirtimi. Šiuo atveju šokis tampa ne paprasta judesių seka, o gilia menine išraiška. Šokėjai naudoja savo kūnus kaip įrankius emocijoms, kurių negalima išreikšti žodžiais, perteikti, ir šio proceso metu vyksta meninė komunikacija. Šokis peržengia kalbos ribas, vizualine kalba išreikšdamas universalias žmogaus emocijas ir patirtis. Tai viena iš priežasčių, kodėl šokis yra mylimas visame pasaulyje, įveikiant kultūrines ir kalbines kliūtis.
Kaip vyksta ši komunikacija? Scenoje šokėjas žiūrovams pateikia savo kūno judesius. Šie judesiai turi savaime perteikti emocinę prasmę ir gyvenimišką patirtį. Tačiau gyvenimiška patirtis nėra realistiškai atkuriama. Pavyzdžiui, kai šokėjas išreiškia išsiskyrimo skausmą, jis tiesiogine prasme nerodo tokių veiksmų kaip rankų mojavimas, ašarų liejimas ar įsivaizduojamos figūros apkabinimas. Vietoj to, jis tai pateikia abstrahuotomis kūno formomis. Šie abstraktūs judesiai stimuliuoja žiūrovų vaizduotę, leisdami įvairioms interpretacijoms, pagrįstoms individualia patirtimi. Be to, šokėjo fizinė išraiška atspindi emocijų sudėtingumą, perteikdama jausmus, viršijančius paprastą liūdesį. Tai vienas iš unikalių šokio žavesių.
Šokėjas tikisi, kad publika peržengs savo, kaip žiūrovo, vaidmenį ir dalyvaus priešais juos vykstančiuose judesiuose. Nors išoriškai atrodo, kad šokėjas ramiai sėdi savo vietose, jis tiki, kad publika šoks kartu, vieningai naudodama visą savo raumenų sistemą. Jis tikisi pažadinti publikoje tas pačias emocines asociacijas, kurios iš pradžių jaudino patį šokėją. Tik tada, kai publika išreiškia ir dalijasi savo emocijomis sekdama šokėjo judesiais, šokis iš tiesų tampa išbaigtu bendravimo menu. Ši sąveika kiekvieną šokio akimirką padaro ypatingesnę ir leidžia publikai ir šokėjui susilieti.
Tačiau vien žiūrovo emocijų stimuliavimas negali būti vienintelis šokėjo tikslas. Jis siekia pakeisti žiūrovų jau egzistuojančius jausmus tam tikros temos atžvilgiu, praplėsti jų patirtį ir išlaisvinti juos nuo įprastų reakcijų. Tai leidžia jiems iš naujo suvokti ir patirti realybę. Norėdamas pasiekti šį tikslą, šokėjas pirmiausia naudoja judesį, bet taip pat ir kitus elementus, tokius kaip scenos fonas ir muzika, kurie gali sukelti žiūrovų emocines asociacijas. Apšvietimas ir kostiumai taip pat atlieka svarbų vaidmenį, suteikdami gylio šokėjo perteikiamai žinutei. Šokėjo kostiumas dažnai yra taip glaudžiai integruotas, kad atrodo kaip paties judesio tęsinys, tarnaujantis kaip gyvybiškai svarbus elementas, užbaigiantis bendrą šokio estetiką.
Kaip žiūrovai turėtų reaguoti į šiuos šokėjo lūkesčius ir pastangas? Susidūrę su meno kūriniu, dauguma žiūrovų natūraliai susidaro lūkesčius dėl kūrinio. Jie susidaro lūkesčius apie tai, koks kūrinys galėtų būti, remdamiesi ankstesne estetine patirtimi ar žiniomis, informacija apie menininką ir kūrinį ir pan. Tačiau šokio atveju šie lūkesčiai dažnai klaidina kūrinio vertinimą. Taip yra todėl, kad žiūrovai patys negali pasinerti į šokėjo judesius. Vertindami šokį, kai kurie žiūrovai gali sutelkti dėmesį tik į vieną konkretų aspektą, pavyzdžiui, į formas, kurias brėžia šokėjo rankų judesiai, ar į foninę muziką. Žinoma, net ir šiuo atveju žiūrovai naudoja jutimo organus, tokius kaip regą ar klausą, tačiau negalima sakyti, kad jie pilnai mato šokį.
Taigi, kaip galima pilnavertiškai suvokti šokį? Trumpai tariant, tai reiškia pačiam tapti šokėju. Šiuo atžvilgiu verta paminėti trumpą istoriją apie ūkininką. Ūkininkas pametė savo arklį. Dėl to jis sugebėjo jį surasti. Jei žiūrovai pritars šiam ūkininkui, jie tikrai supras, ką šokėjas nori perteikti. Tik tokiu būdu priartėjus prie šokio, galima jį iš tikrųjų suvokti kaip meną. Be to, būtinas nuolatinis mokymasis ir supratimas, kaip žiūrėti į šokį. Studijuojant šokėjo intencijas ir kūrinio istoriją, patyrus įvairius šokio kūrinius, galima pagilinti savo šokio vertinimą. Taip pat labai svarbu studijuoti šokio istoriją ir patirti įvairius šokio stilius. Tai suteikia žiūrovams galimybių giliau suprasti ir mėgautis šokiu.
Šokis yra meno forma, glaudžiai susijusi su mūsų kasdieniu gyvenimu. Kiekvienas šokėjo judesys įkūnija žmogaus prigimtį, emocijas ir gyvenimo filosofiją. Todėl šokio vertinimas peržengia vien stebėjimą; tai taip pat yra procesas, kurio metu apmąstoma mūsų pačių gyvenimas ir įgyjama naujų įžvalgų. Kai žiūrovai per šį procesą įsitraukia į šokį, jis peržengia vien meninę išraišką ir giliai persmelkia mūsų gyvenimą. Be to, per šokį žiūrovai įgyja galimybių tyrinėti savo vidinį „aš“ ir atrasti naujų emocijų. Tai vienas iš unikalių aspektų, skiriančių šokį nuo kitų meno formų. Šokis yra ne tik judesys; jis gimsta gyvenimo ir meno sandūroje.
