Šiame tinklaraščio įraše nagrinėjama, kaip siurrealizmas prasidėjo nuo dadaizmo ir išplėtė savo kelią į pasąmonės bei sapnų sritis.

Siurrealistinė išraiška

Trumpai apibūdinant siurrealizmo raišką, ją galima apibrėžti kaip stilių, išreiškiantį tai, kas peržengia realybės ribas. Šiam stiliui būdingas siurrealistinio pasaulio – pasąmonės, sapnų ir fantazijų – tyrinėjimas, laisvas nuo realybės apribojimų. Siurrealizmas atsirado iš avangardo judėjimų XX a. pradžioje Prancūzijoje, o jo šaknys tvirtai įleistos į dadaizmą. Dadaizmas atmetė tradicines menines formas ir siekė naujos kūrybos per griovimą, o siurrealizmas bandė sukurti naują realybę per pasąmonės pasaulį.
Siurrealizmas iš tiesų prasidėjo, kai keli menininkai paskelbė Siurrealistų manifestą. Remdamiesi Freudo psichoanalize, jie pradėjo perteikti fantazijų ir sapnų pasaulį, peržengiantį protą. Salvadoras Dalí ir René Magritte yra vieni žymiausių siurrealistų menininkų. Jie pasąmonės vaizdus vaizdavo realistiškai, tačiau groteskiškai, palikdami stiprų įspūdį žiūrovams.
Kadangi siurrealizmas peržengia įprastas realybės sampratas ir tipiškus išraiškos būdus, jis kartais prieštarauja tiek realizmui, tiek abstrakčiai raiškai. Tačiau įdomu tai, kad net ir šioje opozicijoje siurrealizmas kartais gali artėti prie realizmo per hiperrealistinius, kruopščius vaizdavimus. Tai ypač akivaizdu Salvadoro Dalí darbuose, kurio kūriniai sulieja ribas tarp realybės ir fantazijos, atskleisdami gilesnį realizmą. Todėl siurrealizmą galima suprasti kaip plačią kategoriją, apimančią ir realizmą, ir abstrakciją.
Siurrealizmas atsirado tapyboje, tačiau išplėtė savo išraiškos metodus į įvairius meno žanrus. Jis peržengė plokščio paveikslo plokštumą, kurdamas naujas erdvines kompozicijas ir koncepcijas, sutelkdamas dėmesį į pasąmoningumo, nerealumo ir vaizduotės pasaulio išraišką. Tai kontrastuoja su kubizmu, kuris sutelkė dėmesį vien į plokščią, ideologiškai motyvuotą išraišką. Per šiuos naujus išraiškos būdus siurrealizmas suteikė didesnę autonomiją dvimatės tapybos raiškai.
Siurrealizmo postūmis tyrinėti nematomą pasąmonės pasaulį, o ne matomą realybę kilo iš Freudo psichoanalitinių teorijų. Šios teorijos tarnavo kaip įrankiai žmogaus psichikai tyrinėti, iškeldamos pasąmonę ir sapnų pasaulį į centrines meninės raiškos temas. Siurrealistai atsisakė religinių sąvokų ir žmogaus vidinį „aš“ bei ego ėmė laikyti išraiškos objektu. Šis pokytis išplėtė meno temas nuo religinių ir mitinių iki asmeninių ir žmogiškų, todėl palaipsniui atsirado nematerialūs ir nefigūriniai kūriniai.
Siurrealizmas išsivystė ne tik iš meninio stiliaus, bet ir į savotišką ideologinį bei filosofinį judėjimą. Dėl to siurrealizmas pasireiškė ne tik tapyboje, bet ir literatūroje, kine, skulptūroje ir įvairiuose kituose meno žanruose. Be to, jis atliko svarbų vaidmenį griaunant nusistovėjusias politines, etines ir religines konvencijas. Tai ypač akivaizdu bandant susilieti su politinėmis ideologijomis, kai kurie siurrealistai netgi bandė susilieti su komunizmu. Tačiau šie bandymai galiausiai žlugo, ir siurrealizmas pasuko susiskaldymo keliu. Nepaisant to, siurrealizmas toliau ieškojo naujų meninių krypčių, susiliedamas su Freudo psichoanalize iki pat Antrojo pasaulinio karo, ir plačiai paplito visame pasaulyje, kai tokie menininkai kaip Salvadoras Dalí pasiekė Ameriką.

Išraiškingos siurrealistinio kino charakteristikos

Aptariant siurrealizmo kinematografinę raišką, negalima nepastebėti Luiso Buñuelio filmo „Andalūzijos šuo“. Šis filmas žymi siurrealistinio kino pradžią, adaptuotą pagal šokiruojantį sapno pasakojimą, kuriuo Buñuelis pasidalino su savo ispanu tautiečiu Salvadoru Dalí. „Andalūzijos šuo“ labiau primena siurrealistinių paveikslų vizualizacijų seką nei pasakojimą. Filme gausu intensyvių ir šokiruojančių vaizdų: moters akis perpjaunama skruzdėlėmis, iš delno ropoja skruzdėlės, o pianinas, nešantis asilo lavoną, yra tempiamas vyro, bandančio išprievartauti.
Po filmo išleidimo daugelis kritikų jį iš naujo interpretavo ir vertino per marksistinės minties ir Freudo psichologijos prizmę. Tačiau Buñuelis tvirtino, kad filmas nebuvo sukurtas tam, kad perteiktų konkrečias ideologijas ar filosofijas, o tiesiog tam, kad vizualizuotų superego vaizdinius, kurie gali nesąmoningai atsirasti sapnuose. Tai yra labai svarbu kaip pirmasis siurrealistinės išraiškos – atsiribojimo nuo įprastų, šabloniškų meninių tendencijų – išreiškimo kino kalba pavyzdys.
Po „Andalūzijos šuns“ Buñuelis toliau kūrė siurrealistinę vizualinę kalbą, eksperimentuodamas įvairiais būdais. Peržengdamas pradinę nenaratyvinę struktūrą, vėlesni jo darbai palaipsniui perėmė naratyvinius elementus, sukurdami unikalų stilių, kuriame pasakojimas buvo derinamas su siurrealistine raiška. Vienas iš jo išskirtinių požiūrių buvo nesąmoningų žmogaus instinktų ir troškimų atskleidimas per konceptualias, sąmoningas formas.
Vėlesniame jo kūrinyje „Buržuazijos diskretiškas žavesys“ personažas Končita, kurį pakaitomis vaidina du aktoriai, pasižymi dvejopa prigimtimi – šventąja ir lemtinga moterimi. Ši netradicinė išraiška buvo labai novatoriška savo laiku ir puikiai atspindi unikalų Buñuelio kinematografinį jautrumą. Be to, tokie elementai kaip protarpiais pasikartojantys antivyriausybinių teroristų sprogimai ar didžiuliai nežinomos paskirties ir kilmės ryšuliai, pasirodantys visame filme, yra siurrealistinės priemonės, kurias galėjo įgyvendinti tik pats Buñuelis ir kurios sužavi žiūrovus.
Kitame Buñuelio kūrinyje „Buržuazijos diskretiškas žavesys“ pasirodo scena, kurioje be tikslo klajojanti buržuazija susirenka vonios kambaryje pavalgyti. Šioje scenoje buržuazija valgo vonios kambaryje, o ne valgomajame, vaizduojama sėdinti ant klozeto. Ši scena yra puikus siurrealistinės vizualinės raiškos pavyzdys, paliekantis gilų įspūdį žiūrovams dėl realistinėje aplinkoje slypinčios ironijos.
Nors tapyboje siurrealizmas daugiausia dėmesio skyrė superego ir nesąmoningų vaizdinių perteikimui, laisvam nuo religinių ar ideologinių sąvokų, siurrealistinis kinas vienodai pabrėžia superego ir nesąmoningo vidinio „aš“ išraiškos, paslėptos realistiniuose vaizduose, fiksavimą. Tai skiria kinematografinį siurrealizmą nuo jo tapybinio atitikmens, nes pirmojo skiriamieji bruožai yra kasdienio gyvenimo ironija ir kartais atvira, realistiška vidinio „aš“ išraiška.