Nors pojūčiai yra individualūs, užuojauta leidžia suprasti ir įsijausti į kitų kančias, o tai yra svarbus veiksnys formuojant moralę ir siekiant socialinės harmonijos.
Griežtai kalbant, jokiu būdu negaliu dalytis mano jaučiamais pojūčiais su kitais, nes jie kyla per mano fizinį kūną. Mano kūnas priklauso tik man, todėl pojūčiai, kylantys mano kūne, negali būti perkelti už savo kūno ribų į kito kūną. Dėl šios priežasties iš principo negalime dalytis pojūčiais su kitu asmeniu. Pojūčiai yra individualūs ir laikini. Todėl, jei esame pernelyg jautrūs savo skausmo ar malonumo pojūčiams, esame linkę susigaudyti savo individualybėje. Kitaip tariant, per didelis jautrumas malonumui ir skausmui gali padaryti žmogų egocentrišką ir savanaudišką. Mes galime priversti kitus kentėti, kad išvengtume kančių patys.
Šis individualumas ir jausmų ribotumas taip pat turi svarbių pasekmių socialiniams santykiams. Kai žmonės sutelkia dėmesį į savo pojūčius, jiems tampa sunku užjausti ar bendradarbiauti su kitais. Tai gali sukelti konfliktus ir nesantaiką visose gyvenimo srityse, įskaitant namus, darbą ir draugystę. Todėl būtina, kad individai kreiptų dėmesį į kitų žmonių pojūčius ir išgyvenimus, o ne tik savo dėmesį. Toks požiūris yra svarbus veiksnys skatinant bendruomenės darną ir bendradarbiavimą. Be to, juslinio individualumo socialiniuose santykiuose įveikimas yra būtinas norint sukurti pasitikėjimu ir supratimu pagrįstą bendravimą ir solidarumą su kitais.
Taigi, kas leidžia mums jaustis visuotiniam skausmui ir visuotiniam malonumui, neįsigilinant į skausmo ir malonumo pojūčius? Pasak Davido Hume'o, tai yra esminis mūsų protui būdingas gebėjimas: užuojauta. Anglų kalbos žodis „simpatija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „sympatheia“, kuris yra prielinksnio „syn“, reiškiančio „patinka“, ir žodžio „pathos“, reiškiančio „jausmas“ arba „sentimentas“, junginys. Kitaip tariant, užjausti reiškia dalintis patosu, ypač liūdesio ar skausmo emocijomis.
Kadangi mūsų jutiminiai gebėjimai yra universalūs, kito žmogaus skausmas gali sukelti panašią reakciją mūsų mintyse per išorinius požymius, tokius kaip veido išraiškos, gestai ar garsai. Nors ir negalime tiksliai jausti kito žmogaus skausmo, bet netiesiogiai galime įsivaizduoti ir atspėti, kaip jis jaučiasi. Šis jutiminės empatijos gebėjimas yra pagrindinė žmonių visuomenę siejanti jėga. Istoriškai užuojauta vaidino svarbų vaidmenį formuojant žmonių visuomenių moralinius pagrindus. Pavyzdžiui, daugelis žmonių spontaniškai ištiesia pagalbos ranką karo ar nelaimės metu, o tai reiškia užuojautą. Užuojauta taip pat buvo svarbi literatūros ir meno tema. Per literatūros ir meno kūrinius galime suprasti kitų jausmus ir ugdyti gilesnį empatijos jausmą.
Kai įsivaizduojame kažkieno skausmą, mintyse formuojame jo vaizdą. Jei esame labai jautrūs arba kančios vaizdas yra ypač siaubingas, psichinis kančios šešėlis gali būti toks ryškus ir intensyvus, tarsi tai būtų pati kančia. Jausti kito kančią – stiprią ar silpną – yra užuojauta. Trumpai tariant, jautrumas kančioms, kurį širdyje sukelia kitų kančios, yra užuojauta. Užuojauta praturtina individualų gyvenimą ir stiprina socialinius santykius.
Užuojauta taip pat vaidina svarbų vaidmenį ugdyme. Mokydamiesi galime ugdyti užuojautą ir ugdyti gebėjimą suprasti kitų jausmus. Pavyzdžiui, per įvairią savanorišką ir bendruomeninę veiklą mokyklos gali išmokyti mokinius suprasti kitų skausmą ir malonumą bei išmokti gyventi kartu. Toks ugdymas gali padėti mokiniams jaustis rūpintis kitais ir jausti empatiją suaugus.
Ši užuojauta, būdinga visiems žmonėms, yra tikrasis moralės pagrindas. Moralė grindžiama rūpesčiu kitais. Bet jei esame jautrūs tik savo malonumui ir skausmui ir abejingi kitų džiaugsmams ir vargams, moralė nuo pat pradžių neįmanoma. Tik žmogus, kuris taip nenoriai mato kitus kenčiančius, kaip ir pats vengia kančių, ir kuris siekia kitų džiaugsmo, kaip ir savo džiaugsmo, gali būti moralus žmogus.
Todėl užuojauta yra svarbus veiksnys, skatinantis asmeninį moralinį augimą. Per užuojautą galime suprasti kitų jausmus ir patirtį bei sukurti labiau įtraukią ir bendradarbiaujančią visuomenę. Tai turi teigiamos įtakos ne tik mūsų asmeninei, bet ir visos visuomenės laimei bei klestėjimui. Kai suprantame ir užjaučiame vienas kito skausmą ir malonumą, galime sukurti geresnį pasaulį. Galų gale užuojauta yra pagrindinė tvaraus vystymosi ir taikos mūsų visuomenėje dorybė.
