Šiame tinklaraščio įraše nagrinėjamas altruistinis žmonių ir gyvūnų elgesys per malonių ir abipusiškumo ryšį.
„Akis už akį, dantis už dantį“ – tai patarlė, kurią tikriausiai visi Pietų Korėjoje yra bent kartą girdėję. Mes visi savo kasdieniame gyvenime susidūrėme su situacijomis, kurios atitinka šį posakį. Pavyzdžiui, šios patarlės pavyzdys yra pasiimti draugo trintuką, kai jis pamet savo trintuką. Panašiai, „ką pasėjai, tą ir pjausi“ ir „gauni tai, ko nusipelnei“ – tai frazės, reiškiančios, kad galiausiai atgausite tai, ką pasėsite.
Būtent pasikartojimo ir abipusiškumo hipotezė, aprašyta knygoje „Altruizmo atsiradimas“, paaiškina mūsų tendencijas. Teorijos apie žmogaus prigimtį buvo diskutuojamos tarp filosofų nuo seniausių laikų, įskaitant vokalizacijos teorijas ir seksualizacijos teorijas. Nedorybių teorija teigia, kad žmonės gimsta blogi, o dorybės teorija teigia, kad žmonės gimsta geri. Tačiau nė vienas iš šių dviejų vienpusių požiūrių negali paaiškinti viso žmogaus elgesio, ir abipusiškumo hipotezė atsirado siekiant užpildyti šią spragą.
Abipusiškumo hipotezė paaiškina, kad asmens A gerumo asmeniui B negalima paaiškinti vien todėl, kad A yra altruistiškesnis už kitus, arba todėl, kad jis iš prigimties yra geras. Jei galvojate apie tuos laikus, kai darėte paslaugas kitiems, tikriausiai tai padarėte turėdami mintį, kad tai darote, nes jie gali tai padaryti už mane, o ne besąlygiškai. Tačiau tam, kad šis sąlyginis altruistinis elgesys pasireikštų, malonių teikimo ir gavimo mechanizmas turi kartotis, nes kai kas nors padaro paslaugą, jis turi tikėti, kad kitas asmuo grąžins paslaugą. Kad tai įvyktų, turime sukurti pasitikėjimą vieni kitais, kartodami duoti ir imti.
Remiantis šia hipoteze, ši tendencija pastebima ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Garsiausias pavyzdys yra šikšnosparnis, kuris, kaip teigiama, tą dieną surinktu krauju dosniai dalijasi su kitais šikšnosparniais. Iš pirmo žvilgsnio toks elgesys gali atrodyti altruistiškas, tačiau tai pasakytina tik apie savo genties šikšnosparnius. To priežastis galima paaiškinti aukščiau minėta teorija. Kol jie gyvena savo gentyje, jie nori tai daryti, nes gali dalytis krauju, kurį atneša kiti šikšnosparniai ne medžioklės dienomis. Vienas eksperimentas parodė, kad toks elgesys pasireiškė tik šikšnosparniams, kuriuos jie matė pakartotinai, nepaisant to, ar jie buvo giminingi, ar ne. Taigi galime daryti išvadą, kad šikšnosparniai padeda kitiems šikšnosparniams, nes jie žino, ką gaus mainais, o ne dėl giminystės.
Tačiau abipusiškumo hipotezė taip pat yra ribota, nes ji gali paaiškinti visą žmogaus elgesį. Kaip minėta aukščiau, abipusiškumo hipotezės sąlyga yra ta, kad abiejų subjektų palankumas kartojasi. Tačiau jei gerai įsižiūrėsite, mes darome paslaugas kitiems net ir nepasikartojančiose situacijose. Pavyzdžiui, ištiesti ranką neįgaliam ar pagalbos reikalingam asmeniui yra besąlygiškas veiksmas, nesitikint jokios palankių mainų. Matome, kad abipusiškumo hipotezės nepakanka šioms situacijoms paaiškinti.
Abipusiškumo hipotezė yra hipotezė, kuri atsirado siekiant paaiškinti žmogaus elgesio pagrindą. Jis reikšmingas tuo, kad paaiškina, ko nepavyko paaiškinti kitoms hipotezėms, tačiau turi apribojimų, nes vis dar yra elgsenų, kurių negalima paaiškinti vien šia hipoteze. Tačiau, kadangi šios hipotezės tyrimai vis dar atliekami, atsiras metodai, kaip kompensuoti šiuos apribojimus, ir hipotezė įgis didesnę reikšmę.
Šiuo atžvilgiu abipusiškumo hipotezę reikia analizuoti kartu su kitomis teorijomis, kad būtų galima giliau suprasti. Žmogaus elgesys yra toks sudėtingas ir daugialypis, kad nė viena teorija negali paaiškinti visko. Pavyzdžiui, evoliucinės psichologijos požiūriu altruistinis žmonių elgesys yra natūralios atrankos rezultatas, nes jis skatina išlikimą ir dauginimąsi. Didelę įtaką žmogaus elgesiui turi ir kultūriniai veiksniai bei socialinės normos. Turėdami šiuos skirtingus požiūrius, galime aiškiau suprasti abipusiškumo hipotezės privalumus ir trūkumus.
