Šiame tinklaraščio įraše išnagrinėsime abstrakčios raiškos galimybes ir pobūdį, ne tik fotografijai būdingą archyvinį pobūdį.
Fotografija kadaise pasižymėjo archyviniu pobūdžiu. Tai buvo laikoma fotografijos terpės raison d'être, išskiriančia ją iš kitų meno priemonių. Fotografijai būdingas įrašymo galimybes lemia jos likimas niekada nepabėgti nuo objekto. Pirmaisiais fotografijos laikais šis dokumentinis pobūdis leido užfiksuoti istorinius įvykius, žmones ir kasdienes gyvenimo akimirkas, todėl fotografija tapo svarbia įrodymų forma. Karo ir dokumentinė fotografija ypač tapo svarbia istorijos įrašymo ir prisiminimo priemone. Tačiau ilgainiui šis dokumentinis pobūdis pareikalavo naujų žiniasklaidos pokyčių.
Tačiau šiuolaikinė fotografija tolsta nuo dokumentacijos ir tampa vis abstraktesnė. Tai, kad fotografija tampa abstraktesnė, prieštarauja medijos pobūdžiui. Nors visi kiti menai nereikalauja konkrečių objektų, nes juos galima sukurti iš vaizduotės, fotografija suponuoja konkrečius objektus. Nepaisant šios fotografijai būdingos savybės, šiuolaikiniai fotografai pamažu ieškojo išraiškos būdų, kurie neapsiriboja paprastu objektų įrašymu, todėl bandoma užfiksuoti abstrakčius objektus. Fotografija yra priemonė, fiksuojanti konkrečius objektus, tačiau tema, fotografo mintys ir jausmai, yra abstrakti sąvoka. Natūralu, kad fotografija, kuri turėtų fiksuoti abstrakčius objektus, turėtų tapti abstraktesnė. Šis pokytis reiškia, kad fotografija nebėra tik dokumentacijos įrankis, bet plečiasi į meninę terpę, išreiškiančią emocijas ir mintis.
Tačiau „abstrahuoti fotografiją“ nėra lengva užduotis. Abstrakcija yra konkretumo įveikimas, tačiau fotografija negali pabėgti nuo konkretumo. Fotografuojamas objektas yra subjektyvus menininko interpretuotas vaizdas, tačiau jo forma tokia tikroviška, kad suvokiama kaip pats objektas, kuris dar neinterpretuotas. Nuotraukoje esančios moters atveju menininkas norėjo išreikšti moters mintis, tačiau žmonės mato tik moters pavidalą, kol nepajunta moters proto. Ši konkreti forma yra didelė kliūtis abstrakcijai fotografijoje. Pavyzdžiui, jei fotografas nori išreikšti žmogaus egzistencijos vienatvę per šviesos ir šešėlio kontrastą, o žiūrovas mato tik šešėlinę figūrą, ketinimas gali būti netinkamai perteiktas.
Tačiau kai kurie žmonės klaidingai abstrakciją fotografijoje tapatina su abstrakcija tapyboje. Tapyba yra lanksti priemonė, kuri nėra saistoma objekto formos, o fotografija yra standi terpė, kuri negali egzistuoti už objekto formos ribų. Tai dvi skirtingos meno formos, todėl tapybinė abstrakcija negali būti fotografijos abstrakcijos pavyzdys. Nepaisant to, daugelis žmonių fotografijoje taiko tapybinę abstrakciją ir vadina tai abstrakčiąja fotografija. Kai jie pažymi nuotrauką kaip abstrakčią, vaizdas yra drebantis, nesufokusuotas arba iškraipytas, kad imituotų abstrakčias formas. Tačiau nors tai gali būti stilizuotos abstrakčių paveikslų imitacijos, tai nėra abstrakčios nuotraukos. „Abstrakcija“ turi būti forma, kuri „išskiria“ iš objekto tam tikrą savybę ar ypatybę. Nesufokusuota arba neryški nuotrauka negali būti abstrakčios nuotraukos, nes vaizdas iškraipomas dėl mechaninio manipuliavimo, o ne vaizdas, kuris buvo „išskirtas“ ir išfiltruotas pagal objekto išvaizdą. Skirtingai nuo tapybos, fotografijos abstrakcija yra unikalus iššūkis, nes reikia sumažinti objektą ar emociją iki jo vaizdinių elementų.
Kad nuotrauka būtų tikrai abstrakti, vienintelis būdas, kaip ji gali būti tikrai abstrakti, yra atsisakyti išvaizdos ir peržengti išvaizdą. Norėdami tai padaryti, turite pašalinti iš objekto pradinę reikšmę ir atkurti jį kaip antrąją reikšmę. Antrąja prasme atkurtas objektas išlaiko realaus objekto formą, tačiau jis nėra realus objektas kaip menininko interpretuojamas vaizdas; tai simbolis, vizualizuojantis subjektyvią menininko idėją. Tarkime, yra abstrakti nuotrauka, kuri bando atskleisti „moters vienatvę“ per „moters figūrą“. Šiuo atveju „moters figūra“ nuotraukoje yra simbolis ir atvaizdas, vaizduojantis menininko „moters vienatvės“ idėją. Abstrakčioje fotografijoje menininkas sujungia skirtingus objektus, kurie egzistuoja tikrovėje, bet negali būti sujungti, kad vizualizuotų jų subjektyvias idėjas, suteikdama jiems keistumo ir paslapties pojūtį. Per šį procesą beformė fotografija gali įveikti formą ir tapti abstrakčia. Šis požiūris suderina įtampą tarp konkretaus dokumentavimo ir subjektyvios fotografijos interpretacijos, o žiūrovą kviečia patyrinėti fotografijos prasmę.
Galiausiai abstrakčioji fotografija atskleidžia subjekto sąmonę kurdama prasmę, pranokstančią išvaizdą. Tai rodo, kad fotografija yra daugiau nei tik vizualinis vaizdas, ji veikia kaip meninė terpė, galinti perteikti gilias vidines žinutes. Šios abstrakčios nuotraukos suteikia žiūrovui naujos vizualinės patirties ir dar labiau išplečia fotografinės terpės galimybes.
