Šiame tinklaraščio įraše nagrinėjame svarbų šiuolaikinės visuomenės iššūkį: kaip suderinti asmens laisvę su bendruomenine morale.
Individualūs libertarai mano, kad individai yra laisvos ir nepriklausomos būtybės, todėl turi moralinių įsipareigojimų, kurie juos sieja tik laisvu pasirinkimu ir sutarimu. Ši pozicija yra patraukli, nes joje pirmenybė teikiama asmens laisvei ir savarankiškumui, ir manoma, kad kiekvienas žmogus turi būti atsakingas už savo gyvenimą. Jie mano, kad žmonės yra atsakingi tik už savo veiksmus, o ne už kitų veiksmus ar dalykus, kurie nepriklauso nuo jų galios. Todėl pavieniai libertarai yra įsitikinę, kad jų laisvės neturi pažeisti kitų gyvenimas ar visuomenės reikalavimai. Šiame požiūryje nėra vietos bendruomeniniam moralės jausmui. Nesąžininga, kai asmenys riboja savo laisvę, kad atitiktų bendruomenės reikalavimus ar lūkesčius.
Tačiau šis individualistinis požiūris gali būti problemiškas šiuolaikinėse visuomenėse, kuriose svarbūs socialiniai ryšiai ir bendradarbiavimas. Pavyzdžiui, situacijose, kai individo elgesys gali paveikti visą visuomenę, pavyzdžiui, aplinkosaugos ar visuomenės saugumo klausimais, būtina balansuoti tarp asmens laisvės ir socialinės atsakomybės. Individualus libertarizmas nepateikia pakankamo atsakymo į šiuos klausimus. Taip yra todėl, kad individo elgesys neatsižvelgdamas į bendruomenės gėrį gali neigiamai paveikti visą bendruomenę.
MacIntyre'as, bendruomenininkas, mano, kad šiuolaikinės visuomenės nesugebėjimas pabėgti nuo individualaus libertarizmo įtakos kyla dėl to, kad šiuolaikinė moralės filosofija atmeta Aristotelio teleologinę etiką. Jis bando įveikti individualų libertarizmą, atkurdamas Aristotelio teleologinę etiką. Objektyvistinė etika laimę, aukščiausią gėrį, nustato kaip galutinį tikslą, kurio turi siekti žmonės, o dorybę laiko būtina sąlyga tam gėriui pasiekti. Anot Aristotelio, dorybė yra ir priemonė gėriui, ir esminis bei esminis dalykas, sudarantis gėrį.
MacIntyre'as sako, kad dorybė įgyjama veikiant. Veiksmu MacIntyre reiškia, kad veiklai būdingas gėris realizuojamas per tą veiklą. Be to, veiksmas yra ne asmeninis, o socialiai organizuotas ir bendradarbiaujantis. Todėl net jei veikla realizuoja gėrį, glūdintį pačiai veiklai, sunku įgyti dorybę, jei ji nėra susijusi su bendruomene, kuriai priklauso. Galiausiai MacIntyre'as mato bendruomenės svarbą praktikoje. Dorybingas veiksmas yra ne tik individualus pasitenkinimas, bet ir bendruomenės tobulėjimas. Bendruomenė sukuria aplinką, kurioje individai gali pasiekti moralinį augimą, o tuo pačiu individų moralinis augimas prisideda prie bendruomenės moralinių standartų kėlimo.
Norėdami tai paaiškinti, MacIntyre'as siūlo suprasti gyvenimą kaip „istoriją“. Asmens gyvenimas neegzistuoja per vieną akimirką. Kaip ir istorija, tai pasakojimas apie gimimą, gyvenimą ir mirtį, ir tas pasakojimas egzistuoja bendruomenės, kurios dalis jis yra, istorijoje. Asmenis įtakoja jų bendruomenės, kad jie formuotų savo istorijas, o jų bendruomenės bendrauja su kitomis bendruomenėmis. Šis procesas yra ir bendruomenės istorijos kūrimo procesas. Todėl individo veiksmai turi prasmę bendruomenės atžvilgiu. Tokiame santykyje individo gyvenimas tampa ne tik asmenine patirtimi, bet ir bendruomenės vertybių ir tradicijų atspindžiu.
MacIntyre'o kūryba pagrindžia bendruomeninio moralės jausmo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje, pabrėžiančiame individualų liberalizmą. Tačiau MacIntyre'o argumentas rodo, kad individų atsakomybė bendruomenėje gali būti be galo išplėsta. Tai taip pat gali pernelyg apriboti individo savarankišką sprendimą dėl moralinės atsakomybės. Asmens laisvės ir bendruomeninės atsakomybės pusiausvyra išlieka svarbiu šiuolaikinės visuomenės klausimu, o nuo to, kaip ši pusiausvyra bus pasiekta, priklausys visuomenės kryptis. Verta paminėti, kad bendruomeniškumas ne tik siekia pažaboti asmens laisvę, bet ir padėti žmonėms gyventi turtingesnį ir prasmingesnį gyvenimą kaip bendruomenės dalį.
