Jei mokslo ir technologijų pažanga padarys amžinąjį gyvenimą įmanomą, ar žmonės bus laimingi? Šiame straipsnyje nagrinėjama amžinojo gyvenimo galimybė ir iš jo kylantys etiniai bei socialiniai klausimai ir svarstoma, ar amžinasis gyvenimas tikrai gali būti palaima žmonijai.
Filme „Lucy“ pagrindinė veikėja, galinti išnaudoti 100% savo smegenų dėl atsitiktinio nelaimingo atsitikimo, kurį sukėlė vaistas, vadinamas CPH4, sukurtas mokslo ir technologijų pažangos dėka, susiduria su absoliutaus nemirtingumo arba amžinojo gyvenimo galimybe. Realiame gyvenime apie žmogaus amžinojo gyvenimo galimybę kalbama dėl mūsų mokslo ir technologijų pažangos. Tačiau svarbu pagalvoti, ar šis kelias į amžinąjį gyvenimą yra kelias į žmogaus laimę. Graikų mitologijoje Titonas tapo nemirtingas deivės Eos prašymu, kuri jį mylėjo, tačiau nesugebėjo įgyti nemirtingo kūno ir paseno ir pavirto cikada. Šiame straipsnyje klausimą, ar amžinasis gyvenimas yra kelias į žmogaus laimę, nagrinėsiu trimis aspektais.
Pirma, jei žmonės mėgaujasi amžinuoju gyvenimu, nebus valios, dėl kurios žmonės manytų, kad jie turėtų sunkiai gyventi. Viena didžiausių priežasčių, kodėl žmonės jaučiasi priversti gyventi sunkiai, yra mūsų gyvenimo trukmės ribotumas. Kadangi mūsų gyvenimo trukmė yra ribota, norime per tą ribotą laiką padaryti kuo daugiau vertingų darbų ir grįžti į gamtą. Tačiau, jei būtų panaikinti riboto laiko apribojimai ir žmonės galėtų džiaugtis amžinuoju gyvenimu, žmonės mitologijoje būtų kaip Titonas, sensta be valios. Ir žmonės bando suvokti savo vertybes darydami ką nors vertingo. Tačiau abejotina, ar šių vertybių suvokimas būtų toks pat begaliniame gyvenime. Mes linkę nustoti sunkiai dirbti ir koncentruotis ties užduotimis, kurioms nėra termino, ir įdomu, ar žmogiškųjų vertybių suvokimas bus toks pat.
Be to, jei gyvename amžinai, nėra garantijos, kad turėsime tik laimingus dalykus, todėl amžinasis gyvenimas nebūtinai yra laimė. Jei žmonės gyventų amžinai, būtų labai sunku siekti laimės kasdienybėje, kuri nuolat kartojasi. Jei gerai pagalvoji, net per kelis dešimtmečius išgyveni tuos pačius dalykus, o jei gyveni amžinai, teks tuos dalykus kartoti be galo. Esant tokiai situacijai, žmonės, kurie bando rasti naujų malonumų, taps tingūs ir nepaisys moralės naujų malonumų naudai, todėl bus neįmanoma gyventi apskritai etiško gyvenimo.
Viena didžiausių praktinių problemų yra ta, kad jei visi žmonės gyventų amžinai, Žemė, ribota planeta, nepajėgtų išlaikyti populiacijos, o kadangi ištekliai taip pat yra riboti, gyventojų perteklius juos visus sunaudotų.
Pirmoji prielaida yra ta, kad žmonių gaminamas maistas, maistas, atitinka eksponentinio augimo dėsnį. Kitaip tariant, per tiek pat laiko užauga tiek pat maisto. Tai reiškia, kad padidėjimo greitis per valandą mažėja, skaičiuojant procentais. Antroji prielaida yra ta, kad gyventojų skaičius, kita vertus, vadovaujasi eksponentinės augimo dėsniu. Kaip ir sudėtinės palūkanos, gyventojų skaičius auga eksponentiškai, nes pagrindinis žmonių skaičius laikui bėgant kinta, net ir tuo pačiu augimo tempu. Trečioji prielaida yra ta, kad dauguma darbininkų ar žemesnės klasės žmonių padidina gimstamumą, kad pagerintų savo materialines gyvenimo sąlygas.
Ši logika, atsiradusi iš „demografinės teorijos“, buvo įrodyta klaidinga nuo pramonės revoliucijos, kai žmogaus gyvenimas pasisuko visiškai priešingu keliu. Tačiau jei žmonės mėgaujasi amžinuoju gyvenimu ir nemirs, gyventojų skaičiaus augimo tempas negalės neatsilikti nuo maisto gamybos tempo. Be to, jei žmonės nemirs ir atsiras gyventojų kaupimosi reiškinys, trūks ne tik maisto, bet ir gyvenamojo ploto, o žemės aplinka bus niokojama susikaupusių gyventojų, tikėtina, kad žemė taps vieta, kurioje žmogus negalės gyventi normalaus gyvenimo.
Pagal Maslow poreikių hierarchiją, poreikiai progresuoja per fiziologinius poreikius, saugumo poreikius, meilės ir priklausymo poreikius, pagarbos poreikius ir galiausiai savirealizacijos poreikius. Savirealizacijos poreikis – tai noras išnaudoti visas savo galimybes, siekiant toliau tobulėti. Skirtingai nuo kitų poreikių, jis turi tendenciją didėti, kuo labiau jis patenkinamas, todėl kartais jis vadinamas augimo poreikiu. Kiti poreikiai apima pažintinį poreikį žinoti ir suprasti bei estetinį poreikį.
Taigi galime pasakyti, kad savirealizacija yra pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas. Tačiau priežastis, kodėl žmonės siekia savirealizacijos, yra siekti prasmingo gyvenimo per ribotą laiką. Pasaulyje be tokios laiko ribos žmonės taip nevertintų laiko, kaip dabar, todėl negalėtų gyventi savo gyvenimo ir džiaugtis laime kaip dabar. Taip pat, kaip minėta aukščiau, savirealizacijos troškimas yra augimo troškimas, todėl jei gyventume amžiną gyvenimą, būtume pavaldūs be galo daugybei troškimų.
Apibendrinant, žmonės niekada nebus laimingi, jei turės amžinąjį gyvenimą. Kaip sakiau anksčiau, priežastis, kodėl žmonės taip sunkiai dirba, yra mūsų ribotas gyvenimas. Be to, jei žmonės gyventų amžinai, jie nebūtų visą laiką laimingi, prarastų moralę ir siektų malonumo, kad išspręstų amžinojo gyvenimo nuobodulį. Galiausiai, jei žmonės gyventų amžinai, žemė negalėtų išlaikyti visos žmonių rasės, gyvenančios be mirties.
Žmonija neturi daryti klaidos, atsisakydama kelio į tikrąją gyvenimo laimę ir pasirinkdama amžinojo gyvenimo kelią, o tai yra gyvenimas troškimų vergijoje. Žmonėms mirties nereikėtų bijoti, o terminas, per kurį reikia organizuoti savo gyvenimą. Gyventi originaliai, ramiai organizuoti savo gyvenimą, nebijant artėjančios mirties – kelias į egzistencinį ir laimingą gyvenimą. Homo sapiens, arba žmonės, peržengia savo apribojimus. Įveikdami savo ribotumą turėsime apsvarstyti, kas yra tikroji laimė.
Daugeliu atžvilgių technologijų pažanga palengvino mūsų gyvenimą ir atvėrė naujų galimybių. Pavyzdžiui, medicinos pažanga pailgino gyvenimo trukmę, todėl daugeliui žmonių atsirado daugiau laiko gyventi. Tačiau ši pažanga ne visada turėjo teigiamų pasekmių. Nors dėl medicinos pažangos organų transplantacija tapo įmanoma, ji taip pat sukūrė naujų socialinių problemų, tokių kaip prekyba organais. Panašiai, jei technologija bus sukurta siekiant sudaryti sąlygas amžinajam gyvenimui, ji atneš naujų etinių ir socialinių problemų.
Mokslinė diskusija apie amžinojo gyvenimo galimybę yra labai sudėtinga ir apima daugybę skirtingų disciplinų, įskaitant biologiją, mediciną, filosofiją ir etiką. Pavyzdžiui, telomerų teorija teigia, kad amžinasis gyvenimas gali būti įmanomas užkertant kelią ląstelėms senėti. Tačiau priešininkai teigia, kad telomerų pailgėjimas gali padidinti ligų, tokių kaip vėžys, riziką. Šios diskusijos rodo, kad mokslo ir technologijų pažanga visada yra dviašmenis kardas.
Taip pat turime atsižvelgti į poveikį žmogaus emocinei ir psichologinei sveikatai. Turėti amžinąjį gyvenimą reiškia gyventi laiko begalybėje. Daugeliui žmonių tai gali sukelti emocinį nerimą ir depresiją. Žmonės yra priversti rasti prasmę, išsikelti tikslus ir gyventi per ribotą laiką. Amžinasis gyvenimas pakeistų šį esminį žmogaus bruožą, o tai gali turėti neigiamų pasekmių.
Apibendrinant galima teigti, kad amžinojo gyvenimo galimybė nėra tik techninis klausimas, bet reikalauja giliai apmąstyti žmonijos prigimtį ir gyvenimo prasmę. Turime gerai pagalvoti, kaip technologijų pažanga pakeis mūsų gyvenimą, ir būti pasirengę spręsti iškylančias etines ir socialines problemas. Tikroji žmonijos laimė bus rasta prasmingame gyvenime, o ne tik pratęsiant gyvenimą.
